Recent Posts
- Įmonių požiūris į renginius keičiasi: dekoro eilutės išbraukti iš biudžeto negalima
- Žinių radijo Studijoje – Kamilė Gžibovskytė pasakoja apie tai, kaip išėjo iš gerai apmokamų ir itin saugių pareigų, kad pradėtų savo renginių organizavimo agentūrą.
- Ameriką vilkaviškietis nusprendė palikti dėl… pernelyg gerų sąlygų
Recent Comments
Originalus straipsnis: https://www.santaka.info/?sidx=51104
Daugelis svajoja apie gerą darbą, laiku mokamą didelį atlyginimą ir puikias gyvenimo sąlygas. Prieš 15 metų į Ameriką išvykusiam vilkaviškiečiui Robertui Švedui visa tai buvo ranka pasiekiama, tačiau jis greitai suprato, kad nori visaJi ne to. Jaunas vyras visam laikui grįžo gyventi į Lietuvą.
Idealios sąlygos
Šiandien R. Švedas save gali laikyti sėkmingu žmogumi. Jis – kelių įvairius renginius organizuojančių įmonių įkūrėjas. Vis dėlto gyvenimas galėjo pasisukti kiek kitaip, jei kadaise vilkaviškietis būtų apsisprendęs pasilikti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Į Ameriką Robertas išvyko, kai jo šeima laimėjo vadinamąją žalią kortą. Jau tada vaikinas visiems aplinkiniams kartojo, kad netrukus grįš į gimtinę. Aišku, tuomet juo nelabai kas tikėjo.
Persikėlęs už Atlanto R. Švedas apsigyveno Masačusetso valstijai priklausančioje Nantaketo saloje. Tai nedidelė, kone 20 km ilgio ir 7 km pločio sala, kurioje maždaug 20 proc. gyventojų yra multimilijardieriai, o kiti 80 proc. žmonių dirba aptarnaudami juos.
Pasak Roberto, šioje saloje žmonės gyvena išties pavydėtinai – visi turi streso nekeliančius darbus, gauna nemažus atlyginimus, niekur neskuba. Saloje tarp gyventojų nėra jokios konkurencijos. Nantakete pragyvenimo lygis – net aukštesnis už vidutinių amerikiečių.
„Aišku, yra ir tam tikrų minusų: kada panorėjęs, negali iš salos išplaukti ar į ją atvykti. Yra laivų ir lėktuvų maršrutai. Be to, jei dėl kokių nors priežasčių ilgesniam laikui sutriktų šių transporto priemonių judėjimas, labai greitai saloje gali pristigti maisto. Tiesa, tokia tikimybė – labai maža“, – pasakojo R. Švedas.
Gyvendamas JAV jis turėjo galimybę padirbėti pačiuose prabangiausiuose turtuolių soduose, tačiau didžiausia jo aistra – darbas su mediena. Amerikoje Robertas buvo vertinamas už medžio apdailos darbus. Net ir dabar kiekvienais metais jis vyksta aplankyti ten likusios šeimos ir kaskart yra kviečiamas padirbėti prabangiuose apartamentuose. Iš prigimties veiklus vyras nemėgsta tiesiog gulėti prie jūros, todėl dažniausiai darbo pasiūlymų neatsisako.
Vietiniai turtuoliai labai vertina unikalius rankų darbo gaminius, todėl jiems visiškai nerūpi jų praktiškumas. Pavyzdžiui, Robertui kartą teko daryti senovinio židinio medinę apdailą. Akivaizdu, kad ugnies jame niekada nebus galima užkurti.
Studijų nauda
Grįžęs į Lietuvą R. Švedas pabaigė mokyklą ir teisės studijas. Nors pagal specialybę jis niekada nedirbo, tačiau patirtį, įgytą universitete, laiko itin reikšminga.
„Prieš pradėdamas studijuoti buvau eilinis šiek tiek susikaustęs vaikinas, atkeliavęs iš provincijos. Nesvarbu, kad jau buvau kurį laiką gyvenęs Amerikoje, tačiau vis tiek turėjau kompleksų. Universitetas iš jų išlaisvino, o sostinės kultūrinis gyvenimas ir miesto ritmas galutinai suformulavo daug labiau savimi pasitikinčią asmenybę“, – teigė pašnekovas.
Dar studijuodamas Robertas įsidarbino pardavimų sektoriuje. Tuomet jam teko bendrauti su klientais kone iš viso pasaulio. Neretai pasitaikydavo įvairių keistenybių. Vilkaviškietis prisiminė, kaip ne kartą jam teko skambinti įmonių vadovams iš Afrikos šalių, o bekalbant su jais fone girdėti giedančius gaidžius. Sunkiausia, anot jo, būdavo bendrauti su klientais iš Izraelio. Jie visada žino, ko nori, ir geba išsiderėti pačias geriausias sąlygas.
„Šiame darbe reikėjo ne tik aštraus liežuvio, bet ir šaltų nervų. Ne kartą teko būti pasiųstam toli toli“, – juokėsi Robertas.
Verslas balkone
Šiandien R. Švedas nė kiek nesigaili, kad paliko Ameriką ir grįžo gyventi į Lietuvą.
„Neabejoju, kad finansine prasme Amerikoje gyvenčiau daug geriau, bet nemanau, jog dėl to geriau jausčiausi. Lietuvoje mane supa tie žmonės, kurie noriu, kad suptų.
Aišku, šeimos, likusios už Atlanto, labai pasiilgstu, bet džiaugiuosi, kad jai ten gerai sekasi“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot jo, Lietuvoje kiekvienas tikrai gali susikurti tokią gerovę, kokios nori. Svarbiausia – tobulėti ir nebijoti veikti. O pats Robertas veiklos nesikrato: jis verčiasi renginių organizavimu, remontuoja dviračius, aktyviai sportuoja.
Galima sakyti, kad nuosavą verslą vilkaviškietis pradėjo… buto balkone. Būtent ten jis ėmė taisyti iš pradžių savo, vėliau draugų, o dar vėliau – kone visų norinčių dviračius.
Pamatęs, kad dviračių remontas puikiai sekasi ir šios transporto priemonės jau netelpa balkone, jaunas vyras persikėlė į daugiabučio namo rūsį, o dar po kurio laiko su keliais bendraminčiais išsinuomojo garažą ir jame atidarė dviračių remonto dirbtuves. Ši veikla jam patiko tol, kol netapo rutina. R. Švedas ir šiandien kartais dar mėgsta padirbėti dirbtuvėlėse, tačiau reguliariai tuo jau neužsiima.
Neišnaudota niša
Taisyti dviračius Robertas pradėjo dėl to, kad pats labai mėgsta jais važinėti. Tiesa, tai nėra vienintelis jo pomėgis.
Bene didžiausia vilkaviškiečio aistra – tinklinis. Būtent ši sporto šaka pamėtėjo dar vieną savirealizacijos idėją.
Beieškodamas, kur galėtų lankyti tinklinio treniruotes, R. Švedas susipažino su kelmiškiu Egidijumi Kučinskiu. Tuo metu Vilniuje beveik nevyko jokių tinklinio turnyrų, tad jiedu nusprendė situaciją pakeisti. Jau pirmasis vyrų organizuotas turnyras sulaukė didžiulės sėkmės, tad buvo nuspręsta tęsti veiklą. Taip gimė prekės ženklas „360 sportas“.
Kiek vėliau kelmiškio ir vilkaviškiečio keliai išsiskyrė: Egidijus pasirinko tinklinio treniruočių kryptį, o Robertas dar labiau įniko į mėgėjams skirtų turnyrų organizavimą.
„Pastaruoju metu vienadienių tinklinio turnyrų jau beveik nerengiu. Prisipažinsiu, jaučiuosi išsisėmęs. Kažkada supratau, kad aš darau tą patį per tą patį, tad veikla ėmė neteikti malonumo“, – teigė pašnekovas.
Jis labiausiai didžiuojasi Vilniaus salės tinklinio lygos organizavimu, o jau kitais metais planuoja sukurti ir sostinės paplūdimio tinklinio lygą.
Įkvepianti pradžia
„360 sportas“ veikla netrukdė Robertui dirbti pardavimų srityje. Vis dėlto dirbdamas kitiems jis nesijautė komfortiškai, todėl ėmė mąstyti apie galimybę daryti tai, ką nori. Jau turėdamas patirties rengti įvairius sporto turnyrus R. Švedas suprato, kad galėtų organizuoti ir kitokio pobūdžio renginius. Naujos veiklos imtis jį dar labiau paskatino tai, kad jo draugė Kamilė Gžibovskytė, beje, taip pat kilusi iš Vilkaviškio, buvo puiki renginių organizatorė, iki tol dirbusi vienoje iš didžiausių Vilniaus reklamos ir renginių agentūrų.
„Beveik metus Kamilę bandžiau įtikinti mesti darbą ir pradėti nuosavą verslą. Galiausiai pavyko tą padaryti ir pamažu ėmėme dėlioti savo viziją. Taip gimė mūsų abiejų įmonė „361 forma“. Tai – savotiška „360 sportas“ tąsa. Dėl to ir jų pavadinimuose minimi skaičiai eina vienas po kito“, – šypsojosi vilkaviškietis.
Naujai įkurta įmonė gana greitai sulaukė sėkmės. Jau pats pirmasis renginys tapo tikru iššūkiu – teko organizuoti vieno banko vasaros šventę. Į ją susirinko maždaug 400 žmonių. „361 formos“ komanda turėjo pasirūpinti viskuo: nuo maisto ir renginio vietos suradimo iki pramoginės dalies. Po šio renginio Robertas su Kamile sulaukė daugybės padėkų už puikiai organizuotą šventę. Kaip teigė jie patys, būtent tai tapo atspirties tašku, kuris privertė patikėti, kad norint galima nuversti kalnus.
Suvokia atsakomybę ir realybę
Šiandien įmonės „361 forma“ komandai užsakymų netrūksta. Būna savaitgalių, kai jie atsakingi net už kelis renginius. Paklaustas, kur slypi sėkmės priežastis, R. Švedas tikino, jog visa tai lemia požiūris į darbą, jaučiama atsakomybė ir realybės suvokimas. Be to, Roberto teigimu, svarbu tikėti tuo, ką darai, norėti tobulėti ir negalvoti apie būsimą pelną. Imdamasis bet kokios veiklos vilkaviškietis tą darė visų pirma dėl to, kad pačiam buvo įdomu.
„Pas savo klientus visada einame patys su Kamile. Nesiunčiame jokių tarpininkų. Manau, jog taip parodome, kad klientai mums – labai svarbūs. Vienas įmonės direktorius net prisipažino, kad būtent dėl to ir pasirinko mūsų paslaugas. Niekuomet nesigėdijame per renginį, jei tik reikia, padėti panešti maisto padėklus ar po visko surinkti šiukšles. Nei aš, nei Kamilė nenorime būti tie, kurie iš aukšto kažkam vadovauja, nors patys pamažu praranda sąsajas su realybe“, – kalbėjo Robertas.
- No Comments
- Leave a comment